IEŠKOKITE KATALIKØ KNYGYNUOSE:

Šventasis Tëvas PRANCIŠKUS

Enciklika
LAUDATO SI 
apie rûpinimàsi bendraisiais namais

Kaunas: Katalikø interneto tarnyba, 2015. – 160 p.

[PRATARMË] 

1. „LAUDATO SI’, mi’ Signore – Bûk pagarbintas, mano Vieðpatie!“ – giedojo ðventasis Pranciðkus Asyþietis. Šioje graþioje giesmëje jis primena, kad mûsø bendrieji namai taip pat yra tartum sesuo, su kuria dalijamës savo egzistencija, ir lyg graþi, mus apkabinanti motina: „Bûk pagarbintas, mano Vieðpatie, per sesæ Þemæ, mûsø motinà, kuri maitina, valdo, brandina ávairius vaisius, gëles spalvingas ir þolæ“ [1].

2. Ta sesuo dabar protestuoja dël þalos, kurià jai darome neatsakingai naudodamiesi bei piktnaudþiaudami jai Dievo duotomis gërybëmis. Uþaugome manydami, jog esame jos savininkai ir ðeimininkai, turintys teisæ jà plëðti. Smurtas, glûdintis nuodëmës suþeistoje þmogaus ðirdyje, pasireiðkia ir ligos simptomais, regimais dirvoje, vandenyje, ore ir visose gyvose bûtybëse. Todël engiama ir niokojama þemë, labiausiai apleista bei trypiama ið visø vargðø, „iki ðiol tebedûsauja ir tebesikankina“ (Rom 8, 22). Uþmirðome, kad ir mes patys esame þemë (plg. Pr 2, 7). Planetos elementai sudaro mûsø paèiø kûnus, jos oru kvëpuojame, o jos vanduo teikia mums gyvastá ir mus atgaivina.

Nesame abejingi niekam, kas priklauso ðiam pasauliui

3. Daugiau nei prieð penkiasdeðimt metø, kai pasaulis svyravo ties branduolinës krizës riba, ðventasis popieþius Jonas XXIII paraðë enciklikà, kurioje ne tik atmetë karà, bet ir pasiûlë taikà. Savo þinià Pacem in terris jis adresavo visam „katalikiðkajam pasauliui“, taèiau pridûrë: „ir visiems geros valios þmonëms“. Didëjanèios pasaulinës þalos aplinkai akivaizdoje norëèiau kreiptis á kiekvienà ðioje planetoje gyvenantá þmogø. Savo paraginime Evangelii gaudium kreipiausi á visus Baþnyèios narius trokðdamas paskatinti tebesitæsiantá misionieriðko atsinaujinimo vyksmà. Šioje enciklikoje á dialogà dël mûsø bendrøjø namø ketinu ásitraukti su visais.

4. Praslinkus aðtuoneriems metams po Pacem in terris, 1971-aisiais, palaimintasis popieþius Paulius VI ekologinæ problematikà apibûdino kaip krizæ, kuri yra nekontroliuojamos þmogaus veiklos „dramatiðkas padarinys“: „Beatodairiðkai iðnaudodamas gamtà, jis kelia grësmæ jà sunaikinti ir pats tapti ðio sunaikinimo auka“[2] . Taip pat ir kreipdamasis á Jungtiniø Tautø maisto ir þemës ûkio organizacijà, popieþius kalbëjo apie „tikros ekologinës katastrofos kaip pramoninës civilizacijos padarinio“ galimybæ, pabrëþdamas „neatidëliotinà bûtinybæ þmonijai radikaliai keisti savo elgesá“, nes „ypatinga mokslo paþanga, ástabiausi technikos laimëjimai, didþiausias ekonomikos augimas, jei nebus lydimi autentiðkos socialinës bei moralinës paþangos, galiausiai atsigræð prieð þmogø“[3] .

5. Jonas Paulius II irgi vis daugiau dëmesio skyrë ðiai temai. Savo pirmojoje enciklikoje jis sako, kad þmogus, regis, „nesupranta jokios kitos savo gamtinës aplinkos reikðmës, kaip tik tà, kuri tinka jo tiesioginiam naudojimui ir vartojimui“[4] . Vëliau jis kvietë á pasauliná ekologiná atsivertimà[5] . Taèiau sykiu pabrëþë, jog per menkai ásipareigojama „autentiðkos þmogaus ekologijos moraliniø sàlygø apsaugai“[6] . Þmogaus aplinkos griovimas yra labai rimtas dalykas ne tik dël to, kad Dievas patikëjo pasaulá þmogui, bet ir dël to, jog ir pati þmogaus gyvybë yra dovana, gintina nuo ávairialypio naikinimo. Bet kuris siekis geriau rûpintis pasauliu reikalauja ið pagrindø keisti „gyvensenà, gamybos ir vartojimo bûdus, ásitvirtinusias valdþios struktûras, ðiandien valdanèias visuomenæ“[7]. Autentiðkas þmogaus vystymasis yra moralinio pobûdþio ir suponuoja visiðkà pagarbà þmogaus asmeniui, taèiau sykiu turi rûpintis gamtos pasauliu ir „atsiþvelgti á visø bûtybiø prigimtá bei jø abipusiðkà sàryðá tvarkingoje sistemoje“[8]. Todël þmogaus gebëjimas keisti tikrovæ privalo plëtotis remdamasis suvokimu, kad visa pirmiausia dovanota Dievo[9].

6. Mano pirmtakas Benediktas XVI atnaujino raginimà „paðalinti sutrikusio pasaulinës ekonomikos veikimo struktûrines prieþastis ir pakoreguoti augimo modelius, regis, negebanèius garantuoti pagarbos aplinkai“[10]. Jis priminë, kad pasaulio nevalia analizuoti izoliavus koká nors vienà ið jo aspektø, nes „gamtos knyga yra viena ir nedalijama“, apima aplinkà, gyvenimà, lytiðkumà, ðeimà, socialinius ryðius ir kitus aspektus. Todël „gamtai daroma þala artimai susijusi su kultûra, formuojanèia þmoniø sugyvenimà“[11]. Popieþius Benediktas èia siûlo pripaþinti, kad gamtos aplinka yra kupina þaizdø, padarytø mûsø neatsakingo elgesio. Ne be þaizdø yra ir socialinë aplinka. Taèiau visos tos þaizdos padarytos ið esmës vieno ir to paties blogio, tai yra minties, jog nëra nediskutuotinø tiesø, kuriomis vadovautøsi mûsø gyvenimas, ir todël þmogaus laisvë neribota. Uþmirðtama, kad „þmogus nëra vien save kurianti laisvë. Þmogus savæs nesukuria. Jis yra dvasia ir valia, taèiau priklauso ir gamtai“[12] . Sklidinas tëviðko rûpinimosi, jis kvietë mus pripaþinti, jog kûrinija þalojama tada, „kai mes esame aukðèiausioji instancija, kai viskas yra tiktai mûsø nuosavybë ir skirta mums vieniems vartoti. O kûrinija eikvoti pradedama tada, kai nepripaþástame jokios aukðtesnës instancijos, bet matome tiktai save“[13].

Vienijami to paties susirûpinimo

7. Tokios popieþiø iðtaros atspindi nesuskaièiuojamø mokslininkø, filosofø, teologø ir organizacijø, ðiose srityse praturtinusiø Baþnyèios mintá, apmàstymus. Taèiau neturime ið akiø iðleisti ir to, kad uþ Katalikø Baþnyèios ribø kitos Baþnyèios ir krikðèioniðkosios Bendruomenës – taip pat ir kitos religijos – irgi iðreiðkë gilø susirûpinimà bei iðplëtojo vertingø apmàstymø mums visiems rûpimais klausimais. Kaip vienà ypaè reikðmingà pavyzdá norëèiau glaustai paminëti brangaus ekumeninio patriarcho Baltramiejaus, su kuriuo dalijamës visiðkos baþnytinës bendrystës viltimi, indëlá.

8. Patriarchas Baltramiejus pirmiausia pabrëþë bûtinybæ kiekvienam gailëtis dël bûdo, kuriuo jis kenkia planetai, mat „kadangi visi darome nedidelæ ekologinæ þalà“, esame paðaukti pripaþinti, „kad daugiau ar maþiau prisidedame prie aplinkos darkymo ir griovimo“[14] . Šitai jis nekart tvirtai ir átaigiai pareiðkë ragindamas mus pripaþinti savo nuodëmes kûrinijai: „Tai, kad þmonës naikina Dievo kûrinijos biologinæ ávairovæ; kad kenkia þemei prisidëdami prie klimato kaitos, atimdami ið þemës natûralias girias ar naikindami jos drëgnàsias zonas; kad terðia vandenis, dirvà, orà, – visa tai yra nuodëmë“[15]. Mat „nusikaltimas gamtai yra nusikaltimas mums ir nuodëmë Dievui“[16].

9. Sykiu Baltramiejus atkreipë dëmesá á ekologiniø problemø etines ir dvasines ðaknis, akinanèias mus ieðkoti sprendimø ne tik technikos srityje, bet ir þmogaus keitimosi lygmeniu, nes kitaip apsiribosime vien simptomais. Jis pasiûlë pereiti nuo vartojimo prie aukos, nuo godumo prie dosnumo, nuo eikvojimo prie gebëjimo dalytis, prie askezës, „kuri reiðkia mokytis duoti, o ne tiesiog atsiþadëti. Tai – meilës bûdas laipsniðkai pereiti nuo to, ko noriu, prie to, ko reikia Dievo pasauliui. Tai – iðsilaisvinimas ið baimës, godumo ir priklausomybës“[17] . Mes, krikðèionys, be to, esame paðaukti „laikyti pasaulá bendrystës sakramentu, bûdu dalytis su Dievu ir artimu pasauliniu mastu. Mûsø kukliu ásitikinimu, tai, kas dieviðka ir kas þmogiðka, susitinka menkiausiose Dievo kûrinijos besiûlio drabuþio smulkmenose, net maþiausiose mûsø planetos dulkelëse“[18].

Šventasis Pranciðkus Asyþietis

10. Nenorëèiau toliau plëtoti ðios enciklikos nepateikdamas graþaus ir motyvuojanèio pavyzdþio. Jo vardà kaip gairæ bei ákvëpimà pasirinkau tà akimirkà, kai buvau iðrinktas Romos vyskupu. Manau, kad Pranciðkus yra tobulas rûpinimosi tuo, kas silpna, ir dþiugiai bei autentiðkai ágyvendinamos integraliosios ekologijos pavyzdys. Jis yra visø ekologijos srities tyrinëtojø bei darbuotojø ðventasis globëjas, taip pat mylimas gausybës nekrikðèioniø. Jis rodë ypatingà dëmesá Dievo kûrinijai, taip pat didþiausiems vargðams bei paliktiesiems likimo valiai. Mylëjo ir buvo mylimas uþ savo dþiaugsmà, dosnø atsidavimà, visa aprëpianèià ðirdá. Buvo mistikas ir piligrimas, gyvenæs paprastai ir ástabiai darniai su Dievu, kitais, gamta ir savimi paèiu. Galiausiai jis mums liudija, kokie neperskiriami yra tokie dalykai, kaip rûpinimasis gamta, teisingumas vargðams, ásipareigojimas visuomenei ir vidinë ramybë.

11. Jo liudijimas taip pat rodo, kad integralioji ekologija reikalauja atvirumo kategorijoms, pranokstanèioms tiksliøjø mokslø ar biologijos kalbà ir susijusioms su þmogaus esme. Kaip mums nutinka, kai kà nors ásimylime, lygiai taip ir Pranciðkus kaskart, kai þvelgdavo á saulæ, mënulá, maþiausius gyvûnus, pratrûkdavo giedoti á Dievo ðlovinimà átraukdamas ir kitus kûrinius. Jis bendravo su visa kûrinija ir pamokslavo net gëlëms, kviesdamas jas „ðlovinti ir mylëti Vieðpatá, tarsi jos bûtø apdovanotos protu“[19] . Jo reakcija pranoko intelektiná ávertinimà ar ekonominá skaièiavimà, nes kiekvienà kûriná jis laikë seserimi, meilës saitais sujungta su juo. Todël Pranciðkus jautësi paðauktas rûpintis viskuo, kas egzistuoja. Jo mokinys ðventasis Bonaventûras pasakojo, kad jis, „laikydamas, jog visø dalykø kilmë yra bendra, jautë dar didesnæ pagarbà ir kûrinius, net visiðkai maþus, vadindavo broliu ar seserimi“[20]. Tokio ásitikinimo nevalia nuraðyti kaip iracionalaus romantizmo, nes jis daro poveiká mûsø pasirinkimams, kurie turi átakos mûsø elgesiui. Jei prie gamtos ir aplinkos artinsimës be atvirumo nuostabai, jei santykiaudami su pasauliu neðnekësime brolystës ir groþio kalba, mûsø nuostatos nesiskirs nuo ðeimininko, vartotojo ar vien gamtiniø iðtekliø naudotojo, negebanèio apriboti savo tiesioginiø interesø, nuostatø. Prieðingai, jei jausimës artimai susijæ su viskuo, kas egzistuoja, spontaniðkai reikðis nuosaikumas ir rûpinimasis. Šventojo Pranciðkaus neturtas ir paprastumas buvo ne vien iðorinis asketizmas, bet ir kai kas radikaliau – atsisakymas paversti tikrovæ tik naudotinu bei valdytinu objektu.

12. Kita vertus, ðventasis Pranciðkus, bûdamas iðtikimas Raðtui, siûlo pripaþinti gamtà esant nuostabia knyga, kurioje Dievas mums kalba bei perteikia kaþkiek savo graþumo ir gerumo: „Ið kûriniø didingumo ir groþio panaðiai suvokiamas ir jø Kûrëjas“ (Iðm 13, 5) ir: „... jo amþinoji galybë ir dievystë – nuo pat pasaulio sukûrimo aiðkiai suvokiamos protu ið jo kûriniø“ (Rom 1, 20). Todël jis reikalavo vienuolyno sode vienà dalá visada palikti nedirbamà, kad tenai augtø laukinës gëlës ir tie, kurie jomis þavëtøsi, galëtø kelti mintis á Dievà, tokio groþio Kûrëjà[21]. Pasaulis yra daugiau nei spræstina problema, jis yra dþiaugsmingas slëpinys, kurá kontempliuojame linksmai ir ðlovindami.

Mano kreipimasis

13. Primygtinis iððûkis apsaugoti mûsø bendruosius namus apima pastangas suvienyti visà þmoniø ðeimà siekiant darnaus ir visapusiðko vystymosi, nes þinome, kad dalykai gali keistis. Kûrëjas mûsø neapleidþia, nesitraukia nuo savo meilës plano, nesigaili mus sukûræs. Þmonija dar neprarado gebëjimo bendradarbiauti statydinant mûsø bendruosius namus. Trokðtu iðreikðti savo pripaþinimà, tarti padràsinimo ir padëkos þodá visiems, kurie ávairiausiose þmogaus veiklos srityse darbuojasi siekdami apsaugoti mûsø bendrus namus. Ypaè dëkoju tiems, kurie nenuilstamai stengiasi paðalinti dramatiðkus aplinkos griovimo padarinius pasaulio vargingiausiøjø gyvenimui. Jaunimas reikalauja ið mûsø pokyèiø. Jis stebisi, kaip galima ásivaizduoti geresnës ateities kûrimà negalvojant apie ekologinæ krizæ ir atstumtøjø kanèias.

14. Primygtinai kvieèiu atnaujinti dialogà apie planetos ateities kûrimà. Reikia visus suburianèio pokalbio, kad visiems parûptø bei visus sujudintø dabartinis ekologinis iððûkis ir jo þmogiðkosios ðaknys. Pasaulinis ekologinis sàjûdis nuëjo ilgà bei ávykiø turtingà kelià ir davë pradþià gausybei á sàþinæ apeliuojanèiø pilietiniø sambûriø. Deja, daug pastangø ieðkoti konkreèiø ekologinës krizës sprendimø þlunga ne tik dël galingøjø prieðiðko nusistatymo, bet ir dël kitø abejingumo. Nuostatos, uþtverianèios kelius sprendimams, – bûdingos ir tikintiesiems – siekia nuo problemos neigimo iki abejingumo, patogios rezignacijos ar aklo tikëjimo techniniais sprendimais. Reikia naujo visuotinio solidarumo. Pasak Pietø Afrikos vyskupø, „norint atitaisyti Dievo kûrinijai þmoniø padarytà þalà, bûtini visø talentai ir ásitraukimas“[22] . Rûpindamiesi kûrinija, visi galime bendradarbiauti kaip Dievo árankiai, kiekvienas pagal savo kultûrà bei patirtá, savo iniciatyvas ir gebëjimus.

15. Tikiuosi, kad ði enciklika, besiremianti Baþnyèios socialiniu mokymu, padës pripaþinti iðkilusio iððûkio didybæ, primygtinumà ir groþá. Ið pradþiø glaustai apþvelgsiu ávairius dabartinës ekologinës krizës aspektus pasitelkdamas ðiandien geriausius moksliniø tyrimø rezultatus ir siekdamas, kad jie giliai paliestø ir padëtø konkretø pagrindà tolesniam etiniam bei dvasiniam keliui. Remdamasis tokia panorama, pateiksiu kai kuriø argumentø, iðplaukianèiø ið judëjø ir krikðèioniø tradicijos, kad mûsø ásipareigojimas aplinkai taptø nuoseklesnis. Paskui pamëginsiu prasiskverbti iki dabartinës situacijos ðaknø, stengdamasis apèiuopti ne tik simptomus, bet ir giliausias prieþastis. Galiausiai pasiûlysiu ekologijà, kuri savo ávairiais matmenimis atsiþvelgia á savità þmogaus vietà ðiame pasaulyje ir á jo santykius su aplinkine tikrove. Tokiø apmàstymø ðviesoje pateiksiu kelias iðsamesnes gaires, kaip plëtoti dialogà ir veiklà, átraukianèià ir kiekvienà ið mûsø, ir tarptautinæ politikà. Kadangi esu ásitikinæs, jog kiekvienam pokyèiui reikia motyvacijos bei ðvietimo, galop ið krikðèioniø dvasinës patirties lobyno pasiûlysiu kelias gaires þmogui ugdyti.

16. Nors kiekvienam skyriui bûdinga savo tematika bei savita metodologija, juose vis ið naujos perspektyvos gráþtama prie ankstesniuose skyriuose aptartø svarbiø klausimø. Tai ypaè pasakytina apie kai kurias temas, nusidriekianèias per visà enciklikà. Tokios temos yra, pavyzdþiui, artimas ryðys tarp vargðø ir planetos trapumo, ásitikinimas, kad pasaulyje viskas artimai susijæ, naujos paradigmos ir ið technologijos kylanèiø galios formø kritika, kvietimas ieðkoti kitokiø ekonomikos bei paþangos supratimo bûdø, kiekvieno kûrinio vertingumas, þmogiðkoji ekologijos prasmë, bûtinybë nuoðirdþiai ir sàþiningai diskutuoti, didelë tarptautinës ir vietinës politikos atsakomybë, iðmetimo kultûra ir naujos gyvensenos siûlymas. Šios temos nebus uþbaigtos ar paliktos, bet nuolatos tæsiamos ir praturtinamos.